Kartais man atrodo, kad žmonės yra ypatingai aukšto savanaudiškumo laipsnio atstovai. Nesakau, kad būti savanaudžiu yra visiškas blogis (nes ir pati kartais tokia būnu), tačiau tam tikrais atvejais tai turi turėti aiškiai nubrėžtas ribas. Pavyzdžiui, mokykliniame gyvenime. Sakoma, kad mokykloje yra gana didelė tikimybė susirasti draugų, su kuriais bendravimas truks visą gyvenimą. Negaliu nei visiškai pritarti šiam teiginiui, nei kategoriškai neigti, nes patyriau įvairių draugysčių: nuo trukusios vos keletą dienų iki keleto metų. Tačiau viena paskutinių mano tariamų draugių privertė iš naujo apmąstyti tokio bendravimo prasmę ir reikalingumą.
Kadangi esu gana įtarus žmogus, mūsų draugystė man kėlė daug klausimų jau nuo pat pradžių. Negi yra įprasta susitarti ir tapti draugėmis? Mano giliu įsitikinimu, tampama savaime, nes arba patinka vienam su kitu bendrauti, arba ne. Tačiau šiuo atveju buvo kitaip:
- Būsim draugės? - paklausė viena.
- Nu ok,- tarė kita.
Tai va taip ir susitarėm. Nors tai išties atrodė labai keistas dalykas, negalima gi visų žmonių imti ir staiga pradėti įtarinėti. Būtų nelogiška, tiesa? Kaip rodo dabartis, vertėjo tai padaryti.
Kadangi buvo vasara, įprasta, jog draugai pasiilgsta vienas kito ir susitinka bent keletą kartų. O ir šiaip, gyvename moderniame amžiuje, norint pasikalbėti yra telefonai.. Visai, kas kita, kai neturi apie ką kalbėti: kiekvienąkart susitikus kartojasi tos pačios temos, o ir atrodo, jog vienintelis mus jungiantis dalykas - mokykla. Na, bet atsiprašau, birželį kalbėti apie naujus sąsiuvinius ir ateinančius mokslo metus? Tikrai?? Bet ir tai numeskime į šoną. Tebūnie.
Patys "smagiausi" dalykai prasidėjo mokslo metų eigoje:
- Gal gali atsiųsti literatūros nd? Nežinau, ar gerai padariau, noriu pasitikrinti.. O gal dar ir matematiką supranti? Padarei nd? Gal pasidalinsi ir su manimi?
Ir taip kiekvieną mielą dieną, kiekvieną nuostabią mokslų savaitę. Tai čia vadinasi "būsim draugės". Prisimenu, kaip garuodavau iš nepasitenkinimo padėtimi, jausdavausi išnaudojama, supratusi, kad mūsų tariama draugystė buvo paremta namų darbais.
Nežinau, ar esu įsižeidusi. Galbūt nusivylusi. Atrodo, kodėl mes negalime bendrauti kaip normalūs žmonės? Dalintis įspūdžiais, kartais išgerti kavos kur nors susitikus, pabūti bent keletą kartų TIKROMIS draugėmis.
Tikiu, kad vieną dieną atsiras žmogus, su kuriuo bus galima tapti draugais ne susitarimo būdu, bet natūraliai, nes tokios istorijos galbūt nuvilia, bet niekada neleidžia pasiduoti ir nustoti ieškoti.

***
2018 metų vasarą susitikusios su "drauge" buvom vos vieną kartą. Pusvalandžiui. Bet ir per jį buvo daugybė tylos pauzių. Ir tikrai ne dėl to, jog, kaip sakoma, tylėti drauge gera....

***
- Gal gali atsiųsti namų darbus?
- ...
- Kodėl man atrodo, jog mes bendraujam ne taip kaip anksčiau? Ką aš padariau?
"Nes aš nebeduodu tau aklai nusirašyti namų darbų"

Nepavadinčiau savęs sentimentalia, todėl ilgą laiką sėdžiu bandydama sugalvoti šio įrašo pradžią, kuri būtų meniška ar bent jau panaši į tokią, tačiau nepavyksta... Galbūt ir nereikia?

Neprisimenu, kada tiksliai nustojau rašyti Knygų Peliuke, bet jau senokai čia nesilankiau. Taip, aš vis užsukdavau, bet naujo įrašo niekaip nepavykdavo sukurti. Puslapis likdavo tuščias... Ne dėl to, kad neturėčiau ką parašyti. Kažkaip nežinodavau nuo ko pradėti ar kas konkrečiai turėtų būti parašyta. Ir šiam įrašui man prireikia net keleto mėnesių iki to momento, kai jis pagaliau išvysta dienos šviesą.

Visgi daugiau nei metus trukusi tyla išėjo į naudą - aš dar kartą įsitikinau, kad Knygų Peliukas yra geriausias mano kūrinys ir širdyje visada užims ypatingą vietą, nepriklausomai nuo jo sėkmės interneto platybėse. Nes aš išdrįsau išlipti iš komforto zonos, klydau ir vis tiek rašiau... Žinoma, kaip ir kiekvienas kūrėjas, aš viliuosi, kad Knygų Peliukas užims nors mažytę vietelę daugybės panašiai mąstančių žmonių širdyse...

Šįkart grįžau tam, kad vėl rašyčiau nevaržoma terminų, populiarumo, dėstyčiau savo mintis ir skelbčiau tai, kas, visų pirma, patinka man pačiai, o ne aplinkiniams, nes aš besąlygiškai tikiu tuo, kad kažkur pasaulyje yra vienas ar keletas žmonių, kurie mąsto panašiai.


Tai tokia paprasta mano grįžimo čia, į rašymo pasaulį, istorija... Panaši į nuotykį, nesibaigiančią (ir dėlto džiaugsmingą) kelionę viena kryptimi - į priekį, tobulėjimo link.