Sveiki, mano skaitytojai :) Šį įrašą pradėsiu pačiais nuoširdžiausiais atsiprašymas, nes jau seniai neparašiau jokio pranešimo. Tiesa ta, kad šiuo metu esu ganėtinai užsiėmusi, nes su Fireina ruošiamės Helovinui ir tai užima didžiąją laisvalaikio dalį. Gerai, gerai, daugiau nesiteisinsiu. Žinau, kad jei norėčiau, tikrai rasčiau laiko, tiesiog nebepagalvojau apie tai. Geriau pereikime prie dar vienos mano perskaitytos knygos.
Šįkart pristatysiu Jums penktąją Kieros Cass "Atrankos" dalį, kurios pavadinimas - "Karūna". Skaitom!
Ką gi, pamačiusi šią knygą apsidžiaugiau, kad ji pagaliau pasirodė knygynų lentynose ir nieko nelaukdama nusipirkau. Deja, taip jau man būna: pamatau, perku, pamatau, perku, pamatau, perku....
Pirmas įspūdis gan neblogas: viršelis, kaip visada, gražus. Vėliau pastebėjau, jo ji nebėra tokia stora, kaip ankstesnės dalys. Na, ką gi...
Grįžusi namo prisėdau paskaityti. Hmm.. Knyga visai nebloga, bet joje trūko šiek tiek veiksmo. Pamaniau, kad per daug filmų žiūriu, kuriuose pilna veiksmo, net subariau save. Ir padėjau knygą kuriam laikui į šalį. Žinoma, ji palikta ilgai negulėjo, nes man "akis bado" pradėtos skaityti ir nebaigtos knygos, tad pasiėmiau ir vėl pradėjau skaityti.
Skaitymas, mano nuomone, turėtų būti lengvas, malonus, nevarginantis. Iš pradžių taip nebuvo. Beje, kai skaičiau pirmąją šios serijos knygą, buvo užplūdę tie patys jausmai. Tai prisiminusi aš skaičiau toliau ir ... galiu jus nudžiuginti, kad baigiau skaityti tą pačią dieną. :)
Grįžtant prie šios knygos apžvalgos, manau, kad galbūt esu pati kalta, kad bandau labai įsigilinu į herojų charakteristikas.
Man Idlina susirodė tokia labai įdomi asmenybė, kuri kartais gali atrodyti silpna ir net pasimetusi, bet reikiamu momentu ji stos mūru už savo šeimą ir visus aplinkinius. Matosi, kad ji tinkamai auklėta. Idlinos požiūris į vaikinus yra labai gražus, nes ji nesielgia kaip išlepinta pasipūtėlė ir nelaiko jų žemesniais už save. Tai tiesiog pagirtina. Žinau, kad daugelis sakys, kad tai tik knyga, tačiau net neabejoju, kad pasaulyje yra daug tokių žmonių, kurie galėtų pasimokyti iš šios knygos ir nesvarbu, kiek jiems metų. Galbūt jos mamos, Amerikos Singer, istorija išugdė ją kaip asmenybę.
Šioje knygoje labai daug dėmesio buvo skirta Idlinos vidiniam pasauliui, jos jausmams. Taip pat buvo sukurta pakankamai įvykių tam, kad skaitytojai galėtų susidaryti tinkamą nuomonę apie pagrindinę knygos veikėją.
Idlinos "Atranka" skyrėsi nuo jos tėvo, karaliaus Maksono, atrankos, nes mergina tik pačioje pabaigoje sužinojo, kuris vaikinas jai tinkamiausias, o štai Maksonas didžiąją atrankos dalį siekė Amerikos dėmesio. Tokiu atveju, Idlinos atranka buvo sunkesnė, nes išsirinkti vyrą, su kuriuo turėsi pragyventi visą likusį gyvenimą yra kartais neįmanoma.
Bendrai kalbant aš nelabai suprantu tokių rinkimų: turi per tam tikrą (dažniausiai trumpą) laiką išsirinkti žmogų, su kuriuo gyvensi visą likusį gyvenimą. Nesąmonė. O kas jeigu tame sąraše nebus to vienintelio? Liksi visą gyvenimą nelaiminga? Ne, ne, ne. Kažkokia tragedija. O kas, jei tu gyvensi dar mažiausiai 50 metų??!!!!
Sakysite, kad tai yra knyga ir realiame gyvenime taip nebūna? Galbūt. Tačiau mūsų pasaulyje yra labai daug panašių situacijų, kurios verčia mus apsispręsti greitai, nors tai įtakoja visą likusį gyvenimą. Pavyzdžiui, profesijos rinkimasis. Vis dažniau galima išgirsti, kad jauni žmonės nežino, kuo nori būti gyvenime ir neretai pasirenka jiems visai neįdomią profesiją. Žinoma, jei gyvenimo eigoje yra galimybė persikvalifikuoti - šaunu, bet ką daryti jei tokios galimybės neturi?
Gerai, savo samprotavimus nuvysiu į šalį ir stengsiuosi baigti knygos apžvalgą.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad ši knyga paliko neblogą įspūdį: joje gausu naujų veikėjų, įvykių, Idlinos pamąstymų, intrigos.
Tiems, kurie šios knygos neskaitė siūlau būtinai ją perskaityti ir daug dėmesio skirti pagrindinės veikėjos charakteriui ir mintis išsiaiškinti ir, galbūt, palyginti su jos mama Amerika.
Lyginau šias dvi personažes ir aš, tiesa, jose įžvelgiau maždaug vienodą kiekį skirtumų ir panašumų. Amerika, pirmosiose dalyse, kuriose ji buvo pagrindinė knygos veikėja, man susirodė labai drąsi, aikštinga, kartais per daug užsispyrusi mergina, kuri visada pasiekia savo. Idlina, mano nuomone, buov šiek tiek ramesnio būdo, viską šimtus kartų apmąstanti ir mažiau savo principus rodanti princesė. Žinoma, ji buvo gerai išauklėta ir į viešumoje savo tikrųjų jausmų nerodanti mergina.
Vėlgi, galbūt kaip princese, ji buvo šiek tiek per tyli ir per mažai visuomenėje pasirodanti būsimoji valdovė. Knygoje buvo rašoma, kad tauta jos nemėgo, todėl vis bandžiau įsigilinti kodėl. Manau, kad būtent jos tylumas ir jausmų slėpimas buvo pagrindinis faktorius, kuris lėmė žmonių pasipiktinimą ja. Greičiausiai visuomenė galvojo, kad ji yra labai kaprizinga princesė, kuriai visiškai nerūpi karalystės žmonės. Tačiau, kaip visad yra labai gerai lietuvių patarlė:
Pabaigai norėčiau tikrai parekomenduoti paskaityti šią knygą ir bent kiek į ją pažvelgti iš filosofinės pusės.
Sėkmės,
Knygų Peliukė :)
P.S paspauskite pranešimo apačioje esančią reakciją, o jei norite padiskutuoti šia tema parašykite komentarą, visada labai jų laukiu ir su malonumu į juos atsakau.
Jei jums patinka mano rašymo stilius, apsilankykite ir dar viename mano tinklaraštyje Kakaviniai pašnekesiai.
Šįkart pristatysiu Jums penktąją Kieros Cass "Atrankos" dalį, kurios pavadinimas - "Karūna". Skaitom!
Ką gi, pamačiusi šią knygą apsidžiaugiau, kad ji pagaliau pasirodė knygynų lentynose ir nieko nelaukdama nusipirkau. Deja, taip jau man būna: pamatau, perku, pamatau, perku, pamatau, perku....
Pirmas įspūdis gan neblogas: viršelis, kaip visada, gražus. Vėliau pastebėjau, jo ji nebėra tokia stora, kaip ankstesnės dalys. Na, ką gi...
Grįžusi namo prisėdau paskaityti. Hmm.. Knyga visai nebloga, bet joje trūko šiek tiek veiksmo. Pamaniau, kad per daug filmų žiūriu, kuriuose pilna veiksmo, net subariau save. Ir padėjau knygą kuriam laikui į šalį. Žinoma, ji palikta ilgai negulėjo, nes man "akis bado" pradėtos skaityti ir nebaigtos knygos, tad pasiėmiau ir vėl pradėjau skaityti.
Skaitymas, mano nuomone, turėtų būti lengvas, malonus, nevarginantis. Iš pradžių taip nebuvo. Beje, kai skaičiau pirmąją šios serijos knygą, buvo užplūdę tie patys jausmai. Tai prisiminusi aš skaičiau toliau ir ... galiu jus nudžiuginti, kad baigiau skaityti tą pačią dieną. :)
Grįžtant prie šios knygos apžvalgos, manau, kad galbūt esu pati kalta, kad bandau labai įsigilinu į herojų charakteristikas.
Man Idlina susirodė tokia labai įdomi asmenybė, kuri kartais gali atrodyti silpna ir net pasimetusi, bet reikiamu momentu ji stos mūru už savo šeimą ir visus aplinkinius. Matosi, kad ji tinkamai auklėta. Idlinos požiūris į vaikinus yra labai gražus, nes ji nesielgia kaip išlepinta pasipūtėlė ir nelaiko jų žemesniais už save. Tai tiesiog pagirtina. Žinau, kad daugelis sakys, kad tai tik knyga, tačiau net neabejoju, kad pasaulyje yra daug tokių žmonių, kurie galėtų pasimokyti iš šios knygos ir nesvarbu, kiek jiems metų. Galbūt jos mamos, Amerikos Singer, istorija išugdė ją kaip asmenybę.
Šioje knygoje labai daug dėmesio buvo skirta Idlinos vidiniam pasauliui, jos jausmams. Taip pat buvo sukurta pakankamai įvykių tam, kad skaitytojai galėtų susidaryti tinkamą nuomonę apie pagrindinę knygos veikėją.
Idlinos "Atranka" skyrėsi nuo jos tėvo, karaliaus Maksono, atrankos, nes mergina tik pačioje pabaigoje sužinojo, kuris vaikinas jai tinkamiausias, o štai Maksonas didžiąją atrankos dalį siekė Amerikos dėmesio. Tokiu atveju, Idlinos atranka buvo sunkesnė, nes išsirinkti vyrą, su kuriuo turėsi pragyventi visą likusį gyvenimą yra kartais neįmanoma.
Bendrai kalbant aš nelabai suprantu tokių rinkimų: turi per tam tikrą (dažniausiai trumpą) laiką išsirinkti žmogų, su kuriuo gyvensi visą likusį gyvenimą. Nesąmonė. O kas jeigu tame sąraše nebus to vienintelio? Liksi visą gyvenimą nelaiminga? Ne, ne, ne. Kažkokia tragedija. O kas, jei tu gyvensi dar mažiausiai 50 metų??!!!!
Sakysite, kad tai yra knyga ir realiame gyvenime taip nebūna? Galbūt. Tačiau mūsų pasaulyje yra labai daug panašių situacijų, kurios verčia mus apsispręsti greitai, nors tai įtakoja visą likusį gyvenimą. Pavyzdžiui, profesijos rinkimasis. Vis dažniau galima išgirsti, kad jauni žmonės nežino, kuo nori būti gyvenime ir neretai pasirenka jiems visai neįdomią profesiją. Žinoma, jei gyvenimo eigoje yra galimybė persikvalifikuoti - šaunu, bet ką daryti jei tokios galimybės neturi?
Gerai, savo samprotavimus nuvysiu į šalį ir stengsiuosi baigti knygos apžvalgą.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad ši knyga paliko neblogą įspūdį: joje gausu naujų veikėjų, įvykių, Idlinos pamąstymų, intrigos.
Tiems, kurie šios knygos neskaitė siūlau būtinai ją perskaityti ir daug dėmesio skirti pagrindinės veikėjos charakteriui ir mintis išsiaiškinti ir, galbūt, palyginti su jos mama Amerika.
Lyginau šias dvi personažes ir aš, tiesa, jose įžvelgiau maždaug vienodą kiekį skirtumų ir panašumų. Amerika, pirmosiose dalyse, kuriose ji buvo pagrindinė knygos veikėja, man susirodė labai drąsi, aikštinga, kartais per daug užsispyrusi mergina, kuri visada pasiekia savo. Idlina, mano nuomone, buov šiek tiek ramesnio būdo, viską šimtus kartų apmąstanti ir mažiau savo principus rodanti princesė. Žinoma, ji buvo gerai išauklėta ir į viešumoje savo tikrųjų jausmų nerodanti mergina.
Vėlgi, galbūt kaip princese, ji buvo šiek tiek per tyli ir per mažai visuomenėje pasirodanti būsimoji valdovė. Knygoje buvo rašoma, kad tauta jos nemėgo, todėl vis bandžiau įsigilinti kodėl. Manau, kad būtent jos tylumas ir jausmų slėpimas buvo pagrindinis faktorius, kuris lėmė žmonių pasipiktinimą ja. Greičiausiai visuomenė galvojo, kad ji yra labai kaprizinga princesė, kuriai visiškai nerūpi karalystės žmonės. Tačiau, kaip visad yra labai gerai lietuvių patarlė:
Niekas iš visuomenės nežinojo, kiek jėgų princesė atiduoda bandydama geriau suprasti valdymą bei karalystės žmones. Galbūt niekam per daug tai nerūpėjo."Nespręsk apie knygą iš jos viršelio"
Pabaigai norėčiau tikrai parekomenduoti paskaityti šią knygą ir bent kiek į ją pažvelgti iš filosofinės pusės.
Sėkmės,
Knygų Peliukė :)
P.S paspauskite pranešimo apačioje esančią reakciją, o jei norite padiskutuoti šia tema parašykite komentarą, visada labai jų laukiu ir su malonumu į juos atsakau.
Jei jums patinka mano rašymo stilius, apsilankykite ir dar viename mano tinklaraštyje Kakaviniai pašnekesiai.
