Kartais man atrodo, kad žmonės yra ypatingai aukšto savanaudiškumo laipsnio atstovai. Nesakau, kad būti savanaudžiu yra visiškas blogis (nes ir pati kartais tokia būnu), tačiau tam tikrais atvejais tai turi turėti aiškiai nubrėžtas ribas. Pavyzdžiui, mokykliniame gyvenime. Sakoma, kad mokykloje yra gana didelė tikimybė susirasti draugų, su kuriais bendravimas truks visą gyvenimą. Negaliu nei visiškai pritarti šiam teiginiui, nei kategoriškai neigti, nes patyriau įvairių draugysčių: nuo trukusios vos keletą dienų iki keleto metų. Tačiau viena paskutinių mano tariamų draugių privertė iš naujo apmąstyti tokio bendravimo prasmę ir reikalingumą.
Kadangi esu gana įtarus žmogus, mūsų draugystė man kėlė daug klausimų jau nuo pat pradžių. Negi yra įprasta susitarti ir tapti draugėmis? Mano giliu įsitikinimu, tampama savaime, nes arba patinka vienam su kitu bendrauti, arba ne. Tačiau šiuo atveju buvo kitaip:
- Būsim draugės? - paklausė viena.
- Nu ok,- tarė kita.
Tai va taip ir susitarėm. Nors tai išties atrodė labai keistas dalykas, negalima gi visų žmonių imti ir staiga pradėti įtarinėti. Būtų nelogiška, tiesa? Kaip rodo dabartis, vertėjo tai padaryti.
Kadangi buvo vasara, įprasta, jog draugai pasiilgsta vienas kito ir susitinka bent keletą kartų. O ir šiaip, gyvename moderniame amžiuje, norint pasikalbėti yra telefonai.. Visai, kas kita, kai neturi apie ką kalbėti: kiekvienąkart susitikus kartojasi tos pačios temos, o ir atrodo, jog vienintelis mus jungiantis dalykas - mokykla. Na, bet atsiprašau, birželį kalbėti apie naujus sąsiuvinius ir ateinančius mokslo metus? Tikrai?? Bet ir tai numeskime į šoną. Tebūnie.
Patys "smagiausi" dalykai prasidėjo mokslo metų eigoje:
- Gal gali atsiųsti literatūros nd? Nežinau, ar gerai padariau, noriu pasitikrinti.. O gal dar ir matematiką supranti? Padarei nd? Gal pasidalinsi ir su manimi?
Ir taip kiekvieną mielą dieną, kiekvieną nuostabią mokslų savaitę. Tai čia vadinasi "būsim draugės". Prisimenu, kaip garuodavau iš nepasitenkinimo padėtimi, jausdavausi išnaudojama, supratusi, kad mūsų tariama draugystė buvo paremta namų darbais.
Nežinau, ar esu įsižeidusi. Galbūt nusivylusi. Atrodo, kodėl mes negalime bendrauti kaip normalūs žmonės? Dalintis įspūdžiais, kartais išgerti kavos kur nors susitikus, pabūti bent keletą kartų TIKROMIS draugėmis.
Tikiu, kad vieną dieną atsiras žmogus, su kuriuo bus galima tapti draugais ne susitarimo būdu, bet natūraliai, nes tokios istorijos galbūt nuvilia, bet niekada neleidžia pasiduoti ir nustoti ieškoti.

***
2018 metų vasarą susitikusios su "drauge" buvom vos vieną kartą. Pusvalandžiui. Bet ir per jį buvo daugybė tylos pauzių. Ir tikrai ne dėl to, jog, kaip sakoma, tylėti drauge gera....

***
- Gal gali atsiųsti namų darbus?
- ...
- Kodėl man atrodo, jog mes bendraujam ne taip kaip anksčiau? Ką aš padariau?
"Nes aš nebeduodu tau aklai nusirašyti namų darbų"

Nepavadinčiau savęs sentimentalia, todėl ilgą laiką sėdžiu bandydama sugalvoti šio įrašo pradžią, kuri būtų meniška ar bent jau panaši į tokią, tačiau nepavyksta... Galbūt ir nereikia?

Neprisimenu, kada tiksliai nustojau rašyti Knygų Peliuke, bet jau senokai čia nesilankiau. Taip, aš vis užsukdavau, bet naujo įrašo niekaip nepavykdavo sukurti. Puslapis likdavo tuščias... Ne dėl to, kad neturėčiau ką parašyti. Kažkaip nežinodavau nuo ko pradėti ar kas konkrečiai turėtų būti parašyta. Ir šiam įrašui man prireikia net keleto mėnesių iki to momento, kai jis pagaliau išvysta dienos šviesą.

Visgi daugiau nei metus trukusi tyla išėjo į naudą - aš dar kartą įsitikinau, kad Knygų Peliukas yra geriausias mano kūrinys ir širdyje visada užims ypatingą vietą, nepriklausomai nuo jo sėkmės interneto platybėse. Nes aš išdrįsau išlipti iš komforto zonos, klydau ir vis tiek rašiau... Žinoma, kaip ir kiekvienas kūrėjas, aš viliuosi, kad Knygų Peliukas užims nors mažytę vietelę daugybės panašiai mąstančių žmonių širdyse...

Šįkart grįžau tam, kad vėl rašyčiau nevaržoma terminų, populiarumo, dėstyčiau savo mintis ir skelbčiau tai, kas, visų pirma, patinka man pačiai, o ne aplinkiniams, nes aš besąlygiškai tikiu tuo, kad kažkur pasaulyje yra vienas ar keletas žmonių, kurie mąsto panašiai.


Tai tokia paprasta mano grįžimo čia, į rašymo pasaulį, istorija... Panaši į nuotykį, nesibaigiančią (ir dėlto džiaugsmingą) kelionę viena kryptimi - į priekį, tobulėjimo link.

Sveiki, sveiki :) Šiandien jau 13 vasaros diena, tad pats metas, šiek tiek pailsėjus, susidaryti sąrašą knygų, kurias planuoju perskaityti per vasarą. Kviečiu su jomis susipažinti, o aprašymai bus vėliau :)


Štai manęs laukianti privaloma literatūra:
Viljamas Šekspyras "Hamletas"
Johanas Volfgangas Getė "Faustas"
Kristijonas Donelaitis "Metai"
Šatrijos Ragana "Sename dvare"
Vincas Krėvė "Skirgaila"
Juozas Tumas - Vaižgantas "Dėdės ir dėdienės"
Jonas Biliūnas "Liūdna pasaka"
Jurgis Savickis "Novelės"
Šiaip nesu prieš privalomąją literatūrą, tačiau neslėpsiu, kad skaitau ją labai nenoriai. Paprasčiausias to pavyzdys yra dabartinė situacija, kai jau kokia savaitė praėjo nuo mano apsilankymo bibliotekoje, kurioje pasiėmiau dvi privalomos literatūros knygas (Hamletą ir Faustą). Ir ką jūs sau galvojate, neperskaičiau nė puslapėlio, net eilutės. Kažkaip labai sunku pradėti, bet kada nors reiks, nes sakoma, kad gera pradžia - pusė darbo!

O šias norėčiau perskaityti savo malonumui:
Mauricio Gomyde "Akių šviesa"
Robin Sharma "Vienuolis, kuris pardavė ferrarį" (esu skaičiusi "Slapti vienuolio, kuris pardavė ferrarį, užrašai", tad dabar norėčiau dar šiek tiek paskaityti apie šį veikėją)
Sabaa Tahir "Žarija pelenuose" (pas mane jau kuris laikas lentynoje stovi, bet vis neprisėdu rimtai paskaityti)
Rosie Thomas "Irisė ir Rubė" (šitą knygą reikia tik pabaigti, liko apie 100 puslapių)

Gal turit dar kokių pasiūlymų? prašau pasidalinti jais su manimi komentaruose ;)

Sveiki, mano skaitytojai :) Šį įrašą pradėsiu pačiais nuoširdžiausiais atsiprašymas, nes jau seniai neparašiau jokio pranešimo. Tiesa ta, kad šiuo metu esu ganėtinai užsiėmusi, nes su Fireina ruošiamės Helovinui ir tai užima didžiąją laisvalaikio dalį. Gerai, gerai, daugiau nesiteisinsiu. Žinau, kad jei norėčiau, tikrai rasčiau laiko, tiesiog nebepagalvojau apie tai. Geriau pereikime prie dar vienos mano perskaitytos knygos.

Šįkart pristatysiu Jums penktąją Kieros Cass "Atrankos" dalį, kurios pavadinimas - "Karūna". Skaitom!

Ką gi, pamačiusi šią knygą apsidžiaugiau, kad ji pagaliau pasirodė knygynų lentynose ir nieko nelaukdama nusipirkau. Deja, taip jau man būna: pamatau, perku, pamatau, perku, pamatau, perku....
Pirmas įspūdis gan neblogas: viršelis, kaip visada, gražus. Vėliau pastebėjau, jo ji nebėra tokia stora, kaip ankstesnės dalys. Na, ką gi...

Grįžusi namo prisėdau paskaityti. Hmm.. Knyga visai nebloga, bet joje trūko šiek tiek veiksmo. Pamaniau, kad per daug filmų žiūriu, kuriuose pilna veiksmo, net subariau save. Ir padėjau knygą kuriam laikui į šalį. Žinoma, ji palikta ilgai negulėjo, nes man "akis bado" pradėtos skaityti ir nebaigtos knygos, tad pasiėmiau ir vėl pradėjau skaityti.

Skaitymas, mano nuomone, turėtų būti lengvas, malonus, nevarginantis. Iš pradžių taip nebuvo. Beje, kai skaičiau pirmąją šios serijos knygą, buvo užplūdę tie patys jausmai. Tai prisiminusi aš skaičiau toliau ir ... galiu jus nudžiuginti, kad baigiau skaityti tą pačią dieną. :)

Grįžtant prie šios knygos apžvalgos, manau, kad galbūt esu pati kalta, kad bandau labai įsigilinu į herojų charakteristikas.

Man Idlina susirodė tokia labai įdomi asmenybė, kuri kartais gali atrodyti silpna ir net pasimetusi, bet reikiamu momentu ji stos mūru už savo šeimą ir visus aplinkinius. Matosi, kad ji tinkamai auklėta. Idlinos požiūris į vaikinus yra labai gražus, nes ji nesielgia kaip išlepinta pasipūtėlė ir nelaiko jų žemesniais už save. Tai tiesiog pagirtina. Žinau, kad daugelis sakys, kad tai tik knyga, tačiau net neabejoju, kad pasaulyje yra daug tokių žmonių, kurie galėtų pasimokyti iš šios knygos ir nesvarbu, kiek jiems metų. Galbūt jos mamos, Amerikos Singer, istorija išugdė ją kaip asmenybę.

Šioje knygoje labai daug dėmesio buvo skirta Idlinos vidiniam pasauliui, jos jausmams. Taip pat buvo sukurta pakankamai įvykių tam, kad skaitytojai galėtų susidaryti tinkamą nuomonę apie pagrindinę knygos veikėją.

Idlinos "Atranka" skyrėsi nuo jos tėvo, karaliaus Maksono, atrankos, nes mergina tik pačioje pabaigoje sužinojo, kuris vaikinas jai tinkamiausias, o štai Maksonas didžiąją atrankos dalį siekė Amerikos dėmesio. Tokiu atveju, Idlinos atranka buvo sunkesnė, nes išsirinkti vyrą, su kuriuo turėsi pragyventi visą likusį gyvenimą yra kartais neįmanoma.

Bendrai kalbant aš nelabai suprantu tokių rinkimų: turi per tam tikrą (dažniausiai trumpą) laiką išsirinkti žmogų, su kuriuo gyvensi visą likusį gyvenimą. Nesąmonė. O kas jeigu tame sąraše nebus to vienintelio? Liksi visą gyvenimą nelaiminga? Ne, ne, ne. Kažkokia tragedija. O kas, jei tu gyvensi dar mažiausiai 50 metų??!!!!

Sakysite, kad tai yra knyga ir realiame gyvenime taip nebūna? Galbūt. Tačiau mūsų pasaulyje yra labai daug panašių situacijų, kurios verčia mus apsispręsti greitai, nors tai įtakoja visą likusį gyvenimą. Pavyzdžiui, profesijos rinkimasis. Vis dažniau galima išgirsti, kad jauni žmonės nežino, kuo nori būti gyvenime ir neretai pasirenka jiems visai neįdomią profesiją. Žinoma, jei gyvenimo eigoje yra galimybė persikvalifikuoti - šaunu, bet ką daryti jei tokios galimybės neturi?

Gerai, savo samprotavimus nuvysiu į šalį ir stengsiuosi baigti knygos apžvalgą.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad ši knyga paliko neblogą įspūdį: joje gausu naujų veikėjų, įvykių, Idlinos pamąstymų, intrigos.

Tiems, kurie šios knygos neskaitė siūlau būtinai ją perskaityti ir daug dėmesio skirti pagrindinės veikėjos charakteriui ir mintis išsiaiškinti ir, galbūt, palyginti su jos mama Amerika.

Lyginau šias dvi personažes ir aš, tiesa, jose įžvelgiau maždaug vienodą kiekį skirtumų ir panašumų. Amerika, pirmosiose dalyse, kuriose ji buvo pagrindinė knygos veikėja, man susirodė labai drąsi, aikštinga, kartais per daug užsispyrusi mergina, kuri visada pasiekia savo. Idlina, mano nuomone, buov šiek tiek ramesnio būdo, viską šimtus kartų apmąstanti ir mažiau savo principus rodanti princesė. Žinoma, ji buvo gerai išauklėta ir į viešumoje savo tikrųjų jausmų nerodanti mergina.
Vėlgi, galbūt kaip princese, ji buvo šiek tiek per tyli ir per mažai visuomenėje pasirodanti būsimoji valdovė. Knygoje buvo rašoma, kad tauta jos nemėgo, todėl vis bandžiau įsigilinti kodėl. Manau, kad būtent jos tylumas ir jausmų slėpimas buvo pagrindinis faktorius, kuris lėmė žmonių pasipiktinimą ja. Greičiausiai visuomenė galvojo, kad ji yra labai kaprizinga princesė, kuriai visiškai nerūpi karalystės žmonės. Tačiau, kaip visad yra labai gerai lietuvių patarlė:

"Nespręsk apie knygą iš jos viršelio"

Niekas iš visuomenės nežinojo, kiek jėgų princesė atiduoda bandydama geriau suprasti valdymą bei karalystės žmones. Galbūt niekam per daug tai nerūpėjo.

Pabaigai norėčiau tikrai parekomenduoti paskaityti šią knygą ir bent kiek į ją pažvelgti iš filosofinės pusės.

Sėkmės,
Knygų Peliukė :)



P.S paspauskite pranešimo apačioje esančią reakciją, o jei norite padiskutuoti šia tema parašykite komentarą, visada labai jų laukiu ir su malonumu į juos atsakau.
Jei jums patinka mano rašymo stilius, apsilankykite ir dar viename mano tinklaraštyje Kakaviniai pašnekesiai.

  Sveiki. Šiandien paskelbiu dar vieną įrašą. Žinau, kad labai labai seniai jau kažką berašiau, bet dabar labai daug dėmesio skiriu origamio lankstymui. Be to, prasidėjo nauji mokslo metai, tad kažkaip vis pritrūksta laiko. Be to, žadu pristatyti naują tinklaraštį. Bet apie tai kitame tinklaraštyje, o dabar metas Knygų Peliukui. Gero skaitymo!

  Ar kada nors slapčia ką nors stebėjote? Ar jautėte, kad tas žmogus yra ypatingas? Ar kas nors prieštaravo Jūsų meilei vien todėl, kad tas žmogus ne iš tokios šeimos kaip Jūs? Dabar galima rasti labai daug knygų ar ypač filmų, keliančių tokius klausimus. Vieną popietę sėdėjau ir mąsčiau apie tai, nes filmų scenarijai ar knygos neatsiranda šiaip. Vadinasi, tokia problema galima. Mano nuomone, tai kažkokia nesąmonė, nes niekas, išskyrus tu pats, negali spręsti tokių dalykų už tave, nes taip nesąžininga. Galų gale, žmonės nėra linkę mokytis iš kitų klaidų, tad net jeigu tokius sprendimus yra norima pateikti tam, kad apsaugoti mylimus žmones - visa tai, beprasmiška. Na, bent jau man. Bet dabar ne apie tai. Perskaičiau vieną knygą su tokia istorija ir dabar ruošiuosi Jums pristatyti.

  Asmeniškai man, ši knyga nepasirodė tokia wow, bet gal čia tik mano nuomonė.